Prie ko privedė konkurencija tarp įmonių, įrengiančių vandens gręžinius?

       Dažnai tenka išgirsti, kad lietuviai nesugeba susitarti ar pasidalinti. Nesinorėtų tuo tikėti, bet, kad taip kartais yra, puikiausiai rodo vandens gręžinius įrenginėjančių įmonių savininkų nepakankamas tarpusavio bendradarbiavimas, kuris privedė prie jų visiško nuskurdimo. Įmonės, stengdamosi gauti užsakymą, lenktyniauja tarp savęs, kuri pigiausiai atliks darbą. To lenktyniavimo rezultatas - nebėra įmonėms pelno: vandens gręžinio kaina pasidarė lygi savikainai.

       Iš užsakovų pusės žiūrint - šitokia konkurencija tik į gera. Bet ar taip yra iš tikrųjų? Ar užsakovas tikrai gauna gerą produktą, kokio tikisi, už mažiausią kainą? Ir - ar kaina visada būna tikrai maža - ar ji iš tikrųjų nepasidarė didesnė, negu gali būti?

       Bet lenktyniaujama toliau. Iš vienos pusės, užsakovai spaudžia gręžėjus dar labiau mažinti kainą, tikėdamiesi kuo didesnės naudos susidariusioje situacijoje, o iš kitos pusės, įmonių savininkai spaudžia savo darbininkus, dirbančius juodžiausią darbą, dirbti pusvelčiui ir laiku negaunant net tų varganai uždirbtų menkų pinigėlių.

       Šios lenktynės jau pasiekė keistų rezultatų: nors vandens gręžinių vakarinėje Lietuvos dalyje pernai ir užpernai vidutiniškai per mėnesį buvo išgręžiama ne mažiau, kaip po dvidešimt, bet tik gerokai mažesnė jų dalis pateko registravimui į LGT. Šią tendenciją galima nesunkiai pastebėti nagrinėjant viešai skelbiamą topografinį žemėlapį su pažymimais visais LGT registruojamais vandens gręžiniais.

       Dėl ko ne visi vandens gręžiniai pateikiami registravimui LGT? Pasikalbant su užsakovais, tenka išgirsti kai kurių jų baimę dėl galimo šių įrenginių apmokestinimo. Todėl žmonės patys dažnai prašo įmonių gręžinių dokumentacijos nerengti. Bet gręžinio pasas - tai juk svarbus ne tik kaip techninis, bet ir kaip nuosavybės dokumentas, padidinantis projektuojamos statybos vertę gerokai daugiau, negu jis pats kainuoja. Kartu tenka girdėti, kad įmonių vadovai patys siūlo šių dokumentų nerengti, nes, būsią pigiau be gręžinio projekto ir paso.        Su tokia ydinga gręžėjų pozicija dažnas užsakovas, nesigilindamas į esmę, sutinka, tik vėliau pamato, kad taip būna apgaunamas: jam pateikiamas produktas be kokybės garantijų. Toks vandens gręžinys dažnai būna gręžiamas gilesnis, negu reikia, aiškinant užsakovui, kad jo sklypas yra blogose geologinėse sąlygose. Juk gręžėjui mokama už išgręžtus metrus: kuo giliau - tuo jam geriau.

       Maža kaina užsakovui yra gerai. Bet lazda, kaip liaudyje sakoma, turi du galus: beieškant nepamatuoto pigumo, tenka sumokėti dvigubai - taip „pigiai“ įrengtas vandens gręžinys po poros metų „nebenori“ duoti vandens. Ir jo valymas nepadeda. Tenka gręžti antrą, o pirmąjį - likviduoti.

Kad neiškiltų nereikalingos problemos, visi užsakovai turi domėtis ne tik maža kaina, bet ir geru galutiniu rezultatu. O jį gali užtikrinti tinkamas įmonių geologinis darbas. Priimdami darbą iš rangovo, užsakovai turi gauti ne „katę maiše“, bet tikrą vandens gręžinį ir visą jo dokumentaciją - nuo projekto iki LGT užregistruoto paso.

       

Hidrogeologas Antanas Noreika